Paminėti Tarmių metai ir S.Daukanto 220-osios gimimo metinės


„Jeigu žodžiai yra žmonių kūnai, tai dar daugiau jie yra žmonių sielos. Aš girdžiu tave kalbant ir galiu pasakyti, kas tu esi.“    Justinas Marcinkevičius

Lietuvos Respublikos Seimas 2013-uosius metus paskelbė Tarmių metais. Mokslininkai Lietuvoje išskiria dvi pagrindines tarmes (aukštaičių ir žemaičių), penkiolika patarmių ir beveik šimtą šnektų. Lietuvių kalba yra seniausioji gyvoji indoeuropiečių kalba, todėl jos tarmės, patarmės ir šnektos yra svarbi kultūros paveldo dalis. Kalba tarsi tautos sielos veidrodis, o tarmės atskleidžia visą jos grožį,  padeda geriau išreikšti žmogaus savastį, todėl yra labai vertingos ir saugotinos.

Šiais metais švenčiamas svarbus jubiliejus – Simonui Daukantui sukanka 220 metų. Jis yra vienas iškiliausių Žemaitijos ir visos Lietuvos mokslo ir kultūros žmonių, pirmasis lietuvių tautinės sąmonės žadintojas, pirmasis istorikas, kuris apie Lietuvą rašė lietuvių kalba. Jis žymus XIXa. folkloristas, vertėjas, rašytojas, kalbininkas ir švietėjas.

IMG_4907

Žalgirių gimnazijos bibliotekininkei Dianai Kazlauskienei kilo šauni idėja, kaip paminėti šias svarbias datas. Ji buvo iniciatorė ir organizatorė integruoto lietuvių kalbos ir istorijos projekto, skirto Tarmių metams ir S.Daukanto 220-osioms gimimo metinėms. Jai ruošti renginį padėjo lietuvių kalbos mokytojos Rita Marcinkienė ir Dalia Čiunkienė, istorijos mokytojos Rita Miliškevičienė ir Daiva Juškienė. Bibliotekos vedėja Irina Gomienė padėjo paruošti informacinį stendą. Dianos Kazlauskienės skaidrių pateiktis apie Simoną Daukantą moksleiviai stebėjo per gimnazijos TV.

Lapkričio 6 dieną į aktų salę atėjusius moksleivius pasitiko aplinka, atspindinti to laikmečio dvasią: skambėjo autentiškos žemaičių dainos, iš senoviškų rakandų buvo sukurtas tuometinės buities kampelis, o Diana, renginio vedančioji, buvo pasipuošusi tautiniais rūbais. Į varžytuves atskubėjo pagrindiniai dalyviai – IIb ir IIg klasių moksleiviai, iš anksto paruošę pateiktis apie S. Daukantą ir kruopščiai išstudijavę žemaitišką tarmę. IIb klasės merginoms papasakojus apie didį žmogų S. Daukantą, prasidėjo varžytuvės. Moksleiviams teko atlikti įvairias užduotis: spręsti kryžiažodžius, įrašyti praleistus žodžius, surasti kuo daugiau tikslingų žodžių, perskaityti tuometine kalba parašytą ištrauką iš „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“.

Lietuvių kalbos mokytoja Rita Marcinkienė išsamiai ir įdomiai papasakojo apie tarmes. Tuomet moksleiviai spėliojo tarmiškų žodžių reikšmes, ieškojo senovės rakandų, esančių salėje,  pavadinimų atitikmens bendrinėje kalboje, suvaidino žemaitišką anekdotą. Antrokai sukūrė linksmus naujadarus: aukliamamė (klasės auklėtoja), miškavivrvė (gyvatė), drabužlaikis (pakaba), bulviagraužiai (kolorado vabalai), sriubvirė (puodas), mirgalas (greitoji pagalba)…

 Abi antrokų komandos energingai ir atkakliai  tarpusavyje rungėsi. Varžytuvėms teisėjavo gimnazijos direktorė Viktorija Paulauskienė ir lietuvių kalbos mokytoja Vida Laurinaitytė. Susumavusios rezultatus, jos paskelbė nugalėtojus – IIg klasės komandą. Jiems pergalę atnešė 3 taškų persvara.

 Renginio viešnia, puiki pasakorka Birutė Normantienė iš Pagramančio, įpūdingai pasakojo nuotaikingus anekdotus, atsitikimus žemaitiškai, kalbėjo apie rakandų paskirtį, padėjo įsiklausyti į tarmės ypatumus. Moksleiviai įdėmiai jos klausėsi, klegėjo iš perteiktų linksmų istorijų ir nuoširdžiai plojo. D. Kazlauskienė neabejojo, kad „viešniai pavyko įžiebti jaunuolių širdyse žibinyčią – karštesnę meilę ir pagarbą savo tarmei“.

Renginio vedančioji komandų narius apdovanojo medaliais – riestainiais. Gimnazijos direktorė už surengtą nuostabų, šventinį integruotą renginį padėkos raštus įteikė Dianai Kazlauskienei, Irinai Gomienei, Ritai Marcinkienei, Daliai Čiunkienei, Ritai Miliškevičienei, Daivai Juškienei, Birutei Normantienei. Gyvai, gražiai ir kūrybiškai paminėjome Tarmių metus.

Kiekviena tarmė ar šnekta įneša vis kitokią spalvą ar atspalvį į mūsų tautos lobyną, todėl kiekvienos iš jų išnykimas, kaip teigia kalbininkas A. Girdenis, „yra didesnė tragedija žmonijai negu kokio vabaliuko ar gyvūno išnykimas, nes kartu su tarme miršta tam tikras unikalus žvilgsnis į pasaulį, kuris jokioj kitoj tarmėj nei kalboj nebepasikartos; miršta ir tobuliausias, amžiais gludintas žmogaus dvasios kūrinys“. Branginkime, gerbkime, saugokime ir puoselėkime tarmes – savo motinų kalbą…

Nuotraukos

                              Regina Genienė, Žalgirių gimnazija